Akmuo – Mokinukės

Mane nuo ryto seka iš paskos
Šešėliai ir lietus be pabaigos.
Ir noras pasiversti drugeliu,
Šiandien jo kontroliuot nebegaliu.

Jaučiu sparnus, prasikalė tik ką,
Tuoj suplasnosiu, bet staiga,
Mane grąžina slegianti jėga.

Širdy – akmuo,
Sulig kiekvienu atsikvėpimu
Krentu žemyn,
Nebetikiu savim.

Užgesusios pašvaistės atspindžiai,
Kuriuos dar vakar danguje matei.
Nukritusios žvaigždės keliai,
Nesuprantu, kaip tu galėjai.

Staiga pavirsti juodu drugeliu,
Kurio aš kontroliuot nebegaliu,
Ir skrist kasnakt toli į mėnesieną.

Širdy – akmuo,
Sulig kiekvienu atsikvėpimu
Krentu žemyn,
Nebetikiu savim.