Dvylika savaičių sniego – Marijonas Mikutavičius

Gali būt, kad mačiau Jus tą vasarą
Kai dvylika savaičių be perstojo snigo
Dar prisimenu tuos blizgančius auskarus
Gali būti, kad jie tarp mano pirštų strigo

Ir gali būt nuvalkiotus,
Kaip visada, sakiau žodžius, tipo: „Aš tave myliu“
Ir gali būt, kad viskas baigėsi tą vasarą
Kai dvylika savaičių snigo

Gali būt, kad šitaip mum abiem geriau
Gali būt, kad šitaip mum abiem lengviau
Kartais liūdesy noris skambint ir pasakyt:

Ei! Viskas blogai, kai išėjai
Mano namai – vėl ne mano namai
Viskas gerai, jei sugrįžai
Mano namai – vėl tavo namai
Tavo namai – vėl mano namai
Mūsų jaukūs namai…

Ir gali būt, kad tebelaikau Jūsų kvepalus savo kambary
Nes pradėjau gailėtis
Ir gali būt, kad neslepiu nuotraukų vien todėl
Kad šitaip gera buvo mylėtis

Gali būti gera – viskas pasikeis
Gali būt, kad nerimas vis vien praeis
Gali būt, kad vėl ateis gera diena
Bet vienišas nakty
Noriu skambint ir pasakyt:

Ei! Viskas blogai, kai išėjai
Mano namai – vėl ne mano namai
Viskas gerai, jei sugrįžai
Mano namai – vėl tavo namai

Ei! Viskas blogai, kai išėjai
Mano namai – vėl ne mano namai
Viskas gerai, jei sugrįžai
Mano namai – vėl tavo namai

Mano namai – vėl ne mano namai
Mano batai – mano namai

Ei! Viskas blogai, kai išėjai
Mano namai vėl ne mano namai
Viskas gerai, jei sugrįžai
Mano namai vėl tavo namai

Ei! Viskas blogai, kai išėjai
Mano namai vėl ne mano namai
Viskas gerai, jei sugrįžai
Mano namai vėl tavo namai

Mano namai vėl ne mano namai…

Eisiu aš gatvėm
Eisiu ten, kur žinojau – lankais
Eisiu namais, kur gyvena tavo draugai
Gal ieškosiu tavęs, kur tu dar niekada nebuvai
Kai ruduo prasidės, kai žiema pasibaigs

Ten, kur spanguolės rausta, kur miškai želia
Ten, kur bėga traukiniai ant geležinio kelio
Bėgsiu ten, kur minia dainomis džiaugsmą skelbia
Bėgsiu ten, kur žmonės vieniši tyli akis nudelbę

Lauksiu dienas, lauksiu, kol ji ateis
Gal aš dar galiu, gal dar galiu pasikeist
Ir gali būt, nepastebėsim – tu manęs, o aš tavęs
Nes tu jau nebebūsi tu, o aš jau nebebūsiu aš