Eglaitės – Vitražas

Niekados negaliu niekada
Aš pamiršt akmenuotoj pašlaitėj
Suknute apnešiota prasta
Apsivilkusios stovi eglaitės

Nuo mažens draugavau aš su ja
Ji mane ir mylėjo, ir glaudė
Bet aš kaltas jaučiuosi, deja
Ar atleis ji man senąją skriaudą?

Ir pamiršt negaliu niekada
Tos, kuri mylėjo
Suknute apnešiota prasta
Ar atleis ji man dvigubą skriaudą?

Kartą aš nežinau net už ką
Jos viršūnę prišokęs nulaužiau
Ir suvirpo nutilus ranka
Graudžiai suošė eglės vai graudžiai

O po to vis rečiau ir rečiau
Aplankydavau aš žaliaplaukę
Aš jaučiau kaip kasdiena tvirčiau
Mane toliai nežinomi traukė

Ir pamiršt negaliu niekada
Tos, kuri mylėjo
Suknute apnešiota prasta
Ar atleis ji man dvigubą skriaudą?