Nebijok – Natalija Zvonkė

Aš pasirenku taip kasdieniškai būti
Mylimo petį kiekvieną minutę
Tarsi krentantį lašą brangint per juoką ir ašaras

Pasirenku virtinę paukščių taikių
Ir šviesą, kur sklinda iš vaiko akių
Šitos akys sušildyt galėtų visą planetą

Nebijok
Nieko nebijok
Nebijok
Niekad nebijok
Nieko nebijok
Niekad niekad niekad nebijok

Aš radau atgaivos žemėj lašą mažytį
Net ir ten, kur nustojo prieš šimtmečius lyti
Šito lašo užtektų pagirdyt nustojusiems viltis

Jaukiai žadina dangų vėl auštantis rytas
Kai pakelia gėlę mažos vaiko rankytės
Šitos rankos apglėbti galėtų visą planetą

Nebijok
Nieko nebijok
Nebijok
Niekad nebijok
Nebijok, nebijok
Nieko nebijok
Nebijok, nebijok
Niekad niekad niekad nebijok