Negaila – Delfinai

Aš šypsausi kaip moku ir dainuoju kaip moku,
Tu tikriausiai ne tokio sau ieškotum vyrioko.
Man baisiausia pamiršti, arba plaukti paviršium.
Tu tikriausiai vėluoji pas eilinį herojų.

Gal todėl man negaila visai Tavęs.
Negaila, kad Tu išeini, per sulytas rudens gatves.
Man negaila Tavęs, gal tik truputį skauda širdy,
Bet viskas susitvarkys. Gal man negaila tavęs…

Nenutrūkstantys “myliu” vėl į tūkstančius skilo,
Man nė vieno neliko. Tau matyt nepatiko,
Kad nekrisiu po kojom, kad beveik nemeluoju.
Paskubėk, tu vėluoji, pas eilinį herojų.

Gal todėl man negaila visai Tavęs.
Negaila, kad Tu išeini, per sulytas rudens gatves.
Man negaila Tavęs, gal tik truputį skauda širdy,
Bet viskas susitvarkys. Gal man negaila tavęs…

Aš mačiau- smigo, ar matei iš arčiau, snaigės deimantai,
Bet greičiausia, praeinančiai Tau rūpėjo visai ne tai.
Aš nekrisiu po kojom, suprantu Tu vėluoji…
Bet ką gi veiksi, mieloji, kai pasibaigs tie herojai?

Gal todėl man negaila visai Tavęs.
Negaila, kad Tu išeini, per sulytas rudens gatves.
Man negaila Tavęs, gal tik truputį skauda širdy,
Bet viskas susitvarkys. Gal man negaila tavęs…

Gal todėl man negaila visai Tavęs.
Negaila, kad Tu išeini, per sulytas rudens gatves.
Man negaila Tavęs, gal tik truputį skauda širdy,
Bet viskas susitvarkys. Gal man negaila tavęs…