Nekaltinkit manęs – Vytautas Šiškauskas

O, kaip dažnai sapne žuvėdros klykia
O, kaip dažnai aš vis tave menu
Galbūt visai nebuvom susitikę
Galbūt visai nebuvo tų dienų

Krantan tik jūra nešė savo smėlį
Tik skruostus vilgė jos banga sūri
Ko tavo žodžiai širdį taip sugėlė
Ko taip per sapną į mane žiūri

Ir aš tylėjau, priblokštas tylėjau
Tavęs, to kranto, tos trumpos nakties
Nekaltinkit manęs, pušie ir vėjau
Prigluskit dar prie vienišo peties

Gal nemokėjau daug ko pasakyti
Gal tąsyk žodžių buvo per mažai
Žydri lašai bangoj iš tolo švyti
Akis užliejo tau žydri lašai

Aš noriu vėl sapne tave regėti
Kol dar naktis, kol žvaigždės už langų
Abudu esam jūros užkerėti
Svaigaus ošimo ir žydrų bangų

Ir aš tylėjau, priblokštas tylėjau
Tavęs, to kranto, tos trumpos nakties
Nekaltinkit manęs, pušie ir vėjau
Prigluskit dar prie vienišo peties