Ramunę baltąją – Violeta Tarasovienė

Ir sutikau aš jį,
Kai rožės skleidėsi,
Kai sviro po langais,
Balti javų žiedai.
Ant kranto stovi jis,
Kaip angelas gražus,
Baltų javų žiedus,
Į upę meta jis.

Priedainis 2 k.
Ramunę baltają užbūrė laimė man,
Bet nesugrįš jinai jau amžinai.

Užburta jį sekiau,
Bet jis kaip vėjas,
Nors maldavau, prašiau,
Toli nuėjo.
Ir ši gili žaizda,
Paliko man tada,
Kai savo širdyje,
Paniekinai mane.

Priedainis 2 k.
Ramunę baltają užbūrė laimė man,
Bet nesugrįš jinai jau amžinai.

Nors sutikau aš jį,
Kai rožės skleidėsi,
Kai sviro po langais,
Balti javų žiedai.
Sugrįšk, o mylimas,
Leisk prisiglausti,
Leisk paskutinį kart
Ištart myliu…

Priedainis
Ramunę baltają užbūrė laimė man,
Bet nesugrįš jinai jau amžinai.