Tavo garbė – Česlovas Gabalis

Visas pasaulis po tavo kojom,
O tavo pareiga – saugot rytojų.
Tu negali abejoti savo sprendimais,
Nuo jų priklauso žmonių likimai.

O dangus virš galvos raudonos spalvos,
Toks pat kaip kraujas iš tavo žaizdos.

Tu privalai tikėti, tuo ką darai,
Tu kažką brangaus namie palikai.
Gal tu dabar toli nuo tėvynės,
Bet meilė širdyj, kaip kulka krūtinėj.

Tu privalai tikėti, tuo ką darai,
Tu ne vienas – šalia tavo draugai,
Ir, kai sugrįši namo į gimtinę,
Nepamiršk tos dienos, kuri galėjo būt paskutinė,
Galėjo būt paskutinė, galėjo būt paskutinė!

Kartais atrodo, kad sustos širdis,
Kad nėra vilties, ir išgyvent nepavyks.
Bet draugas šalia šypsosi tau,
Ir tu sau sakai – gyvent privalau.

Kad niekada nesibaigtų vaiko juokas,
Kad dangus virš galvos nebūtų juodas.
Tavo pareiga – saugot rytojų,
Saugot! Nuo visų pavojų.

Tu privalai tikėti, tuo ką darai,
Tu kažką brangaus namie palikai.
Gal tu dabar toli nuo tėvynės,
Bet meilė širdyj, kaip kulka krūtinėj.

Tu privalai tikėti, tuo ką darai,
Tu ne vienas – šalia tavo draugai,
Ir, kai sugrįši namo į gimtinę,
Nepamiršk tos dienos, kuri galėjo būt paskutinė,
Galėjo būt paskutinė, galėjo būt paskutinė!